Krikščioniškoje aplinkoje dažnai girdime žodžius „vidinis išgydymas“. Vieniems kyla klausimas, „ar man to tikrai reikia, nes juk kažkokių didelių problemų neturiu?“ Kiti galbūt piktinasi - Kas čia per gydymai (saviveikla – „gydytis reikia ligoninėje!“ )? Dar kitiems kirba mintis, „ar krikščionio gyvenimo tikslas yra išsigydyti nuo visų „dvasinių žaizdų“ ir mirti „sveikam““?
Kas gi iš tiesų yra tas vidinis išgydymas? Iš vienos pusės - tai labai paprasta dvasinė praktika, iš kitos pusės - jis labai svarbus dvasinio tobulėjimo kelyje. Po prisikėlimo Mokiniai atpažino Kristų iš jo žaizdų. Tačiau jos jau nebuvo kraujuojančios žaizdos. Tai buvo patirtos kančios žymės. Analogiškai mūsų dvasiniame gyvenime yra tam tikrų patirčių, priklausančių arba nuo kitų žmonių pasirinkimų, arba nuo mūsų pačių, kurios duoda neįgalumą, apsunkinantį mūsų kelionę link Dievo Artumo. Tokios gyvenimo žaizdos yra kaip spalvoti akiniai, kurie iškreipia realybės vaizdą ir padaro įtaką neadekvačioms mūsų reakcijoms į santykius, bendravimą su kitais. Tampa sunku priimti kitus žmones ir tai mus izoliuoja vienus nuo kitų, nors žmogus iš prigimties trokšta bendrystės. Šis natūralus bendrystės troškimas atsispindi įvairiose tarpasmeninių, bendruomeninių santykių ir santykio su Dievu apraiškose.
Tačiau giliau pažvelgus galima konstatuoti faktą, kad kartas nuo karto mūsų gyvenime apsilanko baimė, liūdesys, nusivylimas, nepateisinti lūkesčiai. Tai kyla dėl to, kas esame patikėję melais, girdėtais vaikystėje ar paauglystėje. Manome, kad jie yra neatskiriama mūsų gyvenimo dalis, o savo kančiai ieškome racionalių pateisinimų. Tuo metu Dievo Žodis, kurį skaitome ir kuriuo tikime nebeturi atgarsio mūsų širdyse. Kristaus mokymas tampa sunkiai įvykdoma misija mūsų gyvenime, kur viskas apsiverčia kita puse – tariamės taip, kad „mums reikia Dievo Karalystės“ ir todėl „mes turime verstis per galvą“, norint Ją turėti.
Iš tikrųjų pagrindinė žinia, kurią turėtume patirti per vidinį išgydymą –esame mylimi už tai, kas mes esame, o ne už tai, ką mes darome. Nesvarbu per kokias „balas“ mums teko „klampoti“ gyvenime – visada yra galimybė sugrįžti pas Dievą ir išgyventi Jo artumą. Net ir tuo metu, kai galvojame, kad vykdome visus Dievo įsakymus, ir mums nėra dėl ko priekaištauti. Nors tuo pat metu neišgyvename Dievo artumo ir baimės trukdo pažvelgti į Dievą kaip į Tėvą. Taigi, vidinis išgydymas yra tam, kad mes galėtume būti išlaisvinti iš savo baimių, iš destruktyvių įpročių, iš neapykantos sau ir iš žvilgsnio į kitą kaip į priešą bei kito kaltinimo.
Vidinio išgydymo rekolekcijos tai metas, kai turite išskirtinį laiką tik Dievui ir sau, padedant kompetentingiems sielovadininkams, kurie padėtų Jums atsistoti pažvelgti į tas žaizdas ir iškelti visa tai Dievo akivaizdai. Kaip minėta pradžioje, kad krikščionių tikslas nėra mirti visiškai išgydytiems, bet jų tikslas yra pažinti Dievą ir mylėti Jį, tokį koks Jis yra ir leistis būti mylimiems, kokie mes esame. Tai reiškia, kad svarbu nusiimti spalvotus akinius, iškreipiančius realų vaizdą ne tik į vienų su kitais santykius, bet taip pat į darbą, namus, tikėjimą. Vidinis išgydymas tai ne „orientacinis dvasinis sportas“ ieškant, „kur dar pas mus yra kokios nors žaizdos?“, „kur dar turime išgyti?“ ir „kaip su savimi atidirbti?“. Viso mūsų gyvenimo esmė – mylėti Dievą ir kuo daugiau Dievo meilės mums ir pasauliui. Dievo meilė mus išlaisvina, mes nebebijome Jo ir galime Jam atiduoti visa tai, kas skauda. Pirmasis žingsnis vidiniame išgydyme yra susitikti su mylinčiu Dievu ir patirti, kad esi Jo mylimas bei priimti Jo meilę (net per mažas smulkmenas).
Nėra nuostabesnio dalyko, nėra
didesnio džiaugsmo už Dievo vaikų sugrįžimą prie Dangiško Tėvo.
„Tavyje aš randu visą džiaugsmą, Tu mano džiaugsmo perlas, Dangiško Tėvo
Širdie!“ (K.J.Teresė)